Kazakstanas

Pastarosiomis dienomis daug mąstau, bandau prisiminti, kokio gyvenimo norėjau ir ką turiu. Ar tikrai to norėjau? O gal norai pasikeitė? Ar tokį vyra įsivaizdavau prie savęs? Kodėl jį pasirinkau? Ar išvis jį rinkausi?
Su vyru mes susipažinome labai elementariai - per darbą. Aš dirbau aviakompanijoj, o jis kelionių agentūroj. Jų agentūra su mumis organizavo vienintelį skrydį - Kazakstanas, Almata. Man iki šiol šis miestas sukelia labai teigiamus jausmus, nors gyvenime ten nebuvau. Tai va, vis juokaudavom, kad skrendam i Almatą. Taip juokaudami nuėjome į pasimatymą. Tiesą sakant, man jis net nepatiko. Tiesiog turėjau laisvą vakarą. Nežinau, kuriuo momentu visa tai peraugo į jausmus, tačiau esu įsitikinus, kad mūsų ryšys visiškai karminis. Nebuvo nei aistros, kas dažniausiai suveda jaunus žmones, nei meilės, net susižavėjimo. Keista. Tačiau, visai neseniai klausiau Torsunovo paskaitų ir jis atsakė į mano klausimą. "Tikri santykiai prasideda tik išbandymais ir nelabai maloniom emocijom. Kai didelė aistra suveda žmones, tai byloja apie trumpalaikius santykius".
Visada norėjau: vyro diplomato, valgyti restoranuose, namus tvarkytų tarnaitė ir pan. Ir kažkurią dieną susimąsčiau.... Mano vyras nėra diplomatas, tačiau nuolat keliauja, gyvename užsienyje, tačiau bet kurią dieną galime pakeisti gyv vietą, nes jis gauna daug darbo pasiūlymų iš viso pasaulio. Valgom tikrai ne namie. O namus tvarko tarnaitė. Vualia!  Bet viskas taip natūralu, kad nieko ypatingo. Praleidau vieną svajonę - sėkminga karjera. Tikrai jai dar nelaikas. Dabar noriu augint savo sūnelį. Bet esu tikra, kad vieną dieną pasieksiu to, apie ką svajojau. Svarbu nepamiršti. Ir taip pat svarbu nepamiršti pasidžiaugti išsipildžius svajonėm.

Ar taip įsivaizdavau savo gyvenimą? Ne. Aš jo išvis neįsivaizdavau. Tiesiog gyvenau ir mėgavausi. Turiu nuostabų vyrą šalia savęs, tikrai galiu sakyt, siųstą dievo. Tiek pozityvo, kantrybės. O  kaip jis laukia sūnaus.. Vien dėl to džiaugiuosi, kad apsiprendžiau pastot. Žinoma, ir pykstamės, tačiau per daugiau nei keturis metus nebuvom tikrai rimtai susipykę. Nors tikrai esu jam šunybių pridarius. Mus visąlaik kažkas laikė šalia. Ne meilė. Kažkas daugiau. Tikrai galiu pasakyt, kad jis man ir draugas, ir mama, ir tėtis, ir meilužis, ir vyras, ir viskas viskas. Tai žmogus, kuriuo pasitikiu absoliučiai. (Tik ne tais atvejais, kai reikia apmokėt sąskaitas ir išnešt šiukšles :D)

Galbūt mūsų gyvenimai ne visai taip susiklosto, kaip tikėjomės. Bet palikti tiek daug ir ieškot kažko kito tiesiog neprotinga...Geriau kurti ant tų pamatų, kurie jau stabiliai stovi :)