Sūnelis Jokūbas

Mes jau 21 sav. ir 3 d. Laikas lekia, kaip pašėlęs.
Penktadienį buvome daryti ultragarso. Mūsų mažylis nerealus. Žodžiu, jau dabar praktikuojantis jogas. Kojas buvo užsikėlęs už galvos. Žodžiu, net pats daktaras aikčiojo "Unbelievable!Unbelievable!" Tikrai buvo smagus vaizdelis. Bet žinoma, pats svarbiausias dalykas, kad sveikas ir viskas vystosi puikiai. Sveria net 390 gramų!!!! Šian jau turbūt bus ir visi 400 ar dar daugiau!  Pilvukas nedidelis, o vaikelis tikrai nemažas. Kelias dienas kankino šono spazmukai. Bet manau, nieko rimto. Juk viskas plečiasi, didėja. Stengiuosi per daug į tai nekreipti dėmesio ir giliai kviepuoti :)
Ultragarso metu sužinojome lytį. Tiksliau, pamatėme ekrane. Daktaras man pradėjo šelmiškai mirkčioti ir rodyti ekrane kažkokią ataugelę :D Berniukas :) Tą sekundę vėl apsipyliau ašarom. Žinoma, absoliučiai nesvarbu, berniukas, mergytė, bet visgi tuo momentu kažkaip pradėjau savim didžiuotis, kad mano įsčiose vyras. Nelabai ir įsivaizdavau save auginančią mergytę, ir sapnai bylojo apie berniuką. Nors giliai žinojau, kad berniukas, perdaug apie tai nenorejau gavot ir tuo pačiu savęs programuot. Visada galima suklysti.
Nuo to momento, mano pilvelis įgyjo tikslesni pavidalą ir vardą- sūnelis Jokūbas. Keista tarti šiuos žodžius. Visai neseniai gyvenau tik sau, galvojau tik apie save. Ir štai atsirado naujas žmogiukas, kuris apvertė visų gyvenimus. Visų pirma pakeitė mane, mano vyrą, o seneliai išvis iš proto kraustosi. Ypač mano mama. Sunku suvokti, kad ji bus močiutė, juk tokia graži jauna moteriškė. O čia, močiutė :D Vyro tėvai šiek tiek vyresni, tai gal jiems jau ir visai pritinka senelių apibūdinimas.
Bet tik dabar galiu pradėt suprasti, kaip stipriai mus myli mūsų mamos. Nuo pirmosios milisekundės, kai tik pajaučia mus savyje. Vaikelis yra visiška dalis mamos. Ir štai vieną dieną jis jai drąsko akis ar pasako, tu manęs visai nepažįsti :D Prisimenu tuos žodžius, kai buvo užėjus paauglystė. Dabar tai juokinga. Nes taip atrodo, kad tik mama mane ir pažįsta ir priėma tokią, kokia esu. Vakar buvo motinos diena ir tikrai daug apie visa tai galvojau. Taip norėjau būti šalia mamos. Ypač dabar, kai laukiuosi, organizmas tiesiog reikalauja motiniškos energijos. Nei vyras, nei kas kitas niekada jos nepakeis. Tai stebuklinga energija-  gydanti, mylinti, primapradė.
Su vyru vakar kalbėjome, kad visgi riekia gyvent šalia artimųjų. Tik jie nuoširžiai džiaugiasi ir nerimauja dėl mūsų. Na, bet realybė dabar yra kitokia. Gal vieną dieną tai pasikeis.
Taip tikėjausi ir aš vakar jau būt pasveikinta su motinos diena. Na, ką gavau, tai gerą spyrį į pilvą :D:D:D Žinoma, ir jis neša džiaugsmą.
Pagalvojau, kad liko tik keturi mėnesiukai tik mūsų dviejų su vyru gyvenimo. Norisi kažkaip jį praleisti ypatingai. Juk poto viskas taip pasikeis. Taigi nusprendžiau, kažkaip skaidrinti mūsų rutiną ir jo paprašiau to paties. Daug jam dar ko reikia išmokti. Ne visai tokie pagrindai jam duoti jo šeimoj, kaip aš norėčiau. Bet viena jo būdo savybė man labai patinka, kad jis įsiklauso į mano žodžius ir pasidaro išvadas. Tikiuosi ir dabar pasidarys :)
Taip norisi kuo daugiau harmonijos. Ypač dabar... Taigi dirbu su savim :):):) Nes tik pati ją galiu ir susikurt :)