Neturiu ko apsirengt

Šiandien ryte puoliau į neviltį... Pagaliau atšilo pakankamai, galima nešioti sukneles... Taigi, šį ryta išsitraukiau nuostabią vasarišką suknelę, lengvutė, pilvuko nespaudžia.................BET per papus nesusigė! Ir apsirengt liko ne tiek ir daug. Ir keista, ir faina, ir nervas ima .. Tą prasme frazė, neturiu ko apsirengt, šį kartą tikrai galioja!  Ir prisipirkt nesinori, kur poto visa tai dėt. O pirkt reikia, nes darbe visgi reikia padoriai atrodyt.. Išspręsim....
Pastaruoju metu daug mąstau apie vyrų ir moterų santykius. Apie savo santylius su vyru. Daug išminties semiuosi iš nuostabaus vedų žinovo dėstomų paskaitų (Torsunovas) . Žinoma, ne su visom sutinku, tačiau visgi supratau, jog moteris yra namų židinio kūrėja. Tik ji turi sukurt aplinką kur pati, jos vaikai ir vyras jaustų komfortą. Niekas kitas to nepadarys. Tik kai moteris yra laiminga šeimoje, ji gali save realizuoti kažkur kitur. Šeima - tai moters pamatas. Moters sveikata, gera būsena priklauso nuo hormonų. O hormonai yra visiškai priklausomi nuo moters emocinės būsenos. O kada ta būsena yra harmoninga? Kai ją myli ir pamyli vyras, kai ją myli vaikai, kai visi sveiki nori laimingi. Kodėl moterys karjeristės turi problemų su cistom, augliais gimdoje? Nes jos neturi vyrų. Jos piktos ir nelaimingos. Įsikalusios į galvą tą lygių teisių modelį. Bet kodėl lygios teisės įsivaizduojamos tik per darbą ir karjeros aukštumas????? Tik kurdama namų židinų moteris yra lygi su vyru. Ji atlieka savo misiją. O jis, žinoma, taip pat turi atlikt savo misiją. Aprūpint šeimą, mylėt žmoną ir vaikus. Vyras+moteris yra vienis. Harmonija bus pasiekta tik tuomet, kai jie abu atliks savo misijas. Bet ne tuomet, kai du karjeristai namie, ar du šeimos židinių kūrėjai...
Prieš pastojant, man natūraliai pradėjo suktis mintys apie namus. Noriu daugiau laiko juose praleisti, noriu gaminti maistą, noriu laukti vyro, noriu sustoti, noriu pamastyti....Noriu augint vaiką. Norai štai ėmė ir materializavosi, taip staigiai ir natūraliai. Matyt, jų laikas buvo.. :) Dirbant darbą ofise nuo 9 iki 18, šito komforto negali sau leist. Tas ofisinis darbas taip tave apriboja ir uždaro į narvą... Jokiai kūrybai, minčių apie savo verslus nelieka. Nėra tam laiko. Taip įsijautęs dirbi kažkam, kad nesupranti net kodėl tai darai. O kodėl negali dirbt sau? Kodėl negali daryt tai, kas tau suteikia manolonumo, ką žinai ir kam esi gabus. O galbūt galėtum atrast naujų gabumų... Labai tikiuosi, kad per ateinantį laiką, kai būsiu namuose, daug ką išsispręsiu.  Žinoma, blogiausia Kipre tai, jog čia duoda tik keturis mėnesius motinystės atostogų :( Taigi, klausimas lieka atviras... Tikiuosi, kad mano vyras visiškai atliks savo misiją :) Vis nesusiruošiu viso to surašyt į norų sąsiuvinuką. Bet kuriuo atveju, tai nuolat sukasi mano galvoje..