Aš mama

Taip ilgai nerašiau... Nedaug laiko praėjo, bet tiek įvykių... Naujų jausmų, naujų garsų, naujų kvapų, ritmų ir tt ir tt. Naujas gyvenimo etapas.Net nežinau nuo ko pradėt. Gal nuo statistikos, kurią man pačiai bus labai šaunu vieną dieną prisiminti. Gimė JZ 2.9 kg, žinoma, poto svoris šiek tiek nukrito, tačiau per dvi savaites jis priaugo iki 3.5 kg. Dabar jau jam šiek tiek daugiau nei šešios savaitės ir jis jau sveria 4.9 kg ir yra (bent jau buvo prieš 8 dienas) 57 cm. Esu tikra, kad šis skaičius pakito.

Auga, keičiasi jis kiekvieną sekundę... Nespėju stebėt. Pasiilgstu jo, net kai miegu. Kiekvieną dieną mezgam vis stipresnį ryšį. Užmiega tik ant mano rankų, nusiramina tik ant mano rankų, miega tik šalia manęs. Jis man šypsosi!!!! Dieve, kokie nuostabūs jausmai. Nauji jausmai, niekad dar nepatirti.

Po gimdymo buvo įvairių minčių ir pojūčių. Labai gražių ir labai siaubingų. Ypač pirmosiomis savaitėmis, kai dar pasireikšdavo nuovargis. O gal ir egoizmas.. Dabar jau ramu, šioks toks ritmas yra. Tiksliau jokio. Aš reaguoju į kiekvieną jo sustenėjimą. Kad ir dabar, vis bėgu į verandą pažiūrėt ar viskas gerai, ar ne šalta, ar ne karšta. Pati nedavalgius, nesiprausus, visa prakaite :D Bet tokia laiminga!!!

Mėgaujuos motinyste. Maitinu dažnai, kas dvi valandas. Problemų dėl to jokių neturiu Nevargina manęs ir naktiniai maitinimai. Jis net neatsibudęs paima krūtį ir lūžta, o aš iš paskos. Kai pagalvoju, kad per visą šį laiką nemiegojau ilgiau 3-4 val. plaukai piestu stojasi, bet... matyt išsiskiria kažkoks adrenalinas. Ir jaučiuosi sakyčiau tikrai gerai. Žinoma, kartais prigulu ir dieną su mažyliu. Kad ir šiandien. Miegojom turbūt kokias tris valandas.

Prieš gimdymą svarstydavau, kaip susitvarkysiu. Kaip išauginsiu. Juk nieko nežinau apie vaikų auginimą. Visos žinios atėjo pačios. Darai viską intuityviai. Ir tik aš žinau, ko reikia ir kas geriausia mano vaikui. Tik aš jam duodu su pienuku sveikatą, energiją ir neribotą meilę, o jis man su kaupu tai grąžina... Vien dėl to, kad pasirinko mus ir yra su mumis.

Taip pat labai džiaugiuosi, kad pagaliau turiu pasivaikščiojimų draugą. Rytais, greitu ėjimu su vežimu palei jūrą.. Kas gali būt geriau..

Vienintelis dalykas, kas mane nuolat neramina ir mus abu išmuša iš vėžių, tai mažiaus pilvukas. Absoliučiai pakeičiau savo mitybą, o diegliukai dar vis jį kankina. Nebežinau jau ko griebtis. Tačiau dėl pakitusios mitybos labai džiaugiuos. Nebeliko jokių E, koncervantų, chemijų ir pan. Kokia švari jaučiuos...

Tiek daug turiu visko papasakot. Bet nenoriu perdegt, geriau dažniau raštelsiu.