Keisti jausmai ir mintys mane lanko. Tai visiška sumaištis ir pyktis, tai džiaugsmas, tai liūdesys, nesuprantamas kam ir kodėl. Gal tai pilnatis. Gal pradedu ruoštis permainoms. Daug dar neatsakytų klausimų, bet akivaizdu, kad visus atsakymus jau gausiu po gimimo. Puikiai suprantu, kad dabar reikia nusiraminti ir laukti. Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau esu susijusi su savo mažyliu. Kiekvieną dieną jaučiu, kaip jis auga. Naktim visai neduoda miegot. Vis žaidžia. Atrodo, lyg jau jis būtų pasiruošęs ateiti. Bet man dar reikia laiko, kad susidėliočiau mintis... Man dabar dar būtų sunku gimdyt, nesijaučiu pasiruošus. Su Juozu irgi nebesusišneku. Ar aš kita kalba pradėjau kalbėt, ar jis nebegirdi. Praeita savaitė buvo sunki ir dėl to. Atrodo, kad visas pasaulis tapo neadekvatus. Nebežinau, ko noriu...
Vakar atidaviau duoklę savo "kolegoms", suorganizavau atsisveikinimo BBQ ir eilinį kartą įsitikinau, kad reikia keist darbą ir kad grįžt ten pat jau dabar nenoriu. Dirbu čia daugiau nei du metus, tačiau šiltų santykių nėra ir niekada nebus. Ne tie žmonės... Pavydas, pyktis, pletkai daugiau nieko. Niekada į tai per daug nekreipiau dėmesio, tačiau tokiais momentais, kaip šis, norėtusi tiesiog kitokio santykio. Na, ką norim, tą turim. Jų nepakeisi, nuo savęs reik pradėt. Tik tikrai žinau, kad čia padėtas taškas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą