penktadienis, rugpjūčio 19, 2011

37 savaitė

Na ką, liko visai ne daug, tiksliau beveik nieko. Trys savaitėlės... Sąžiningai, manau, kad dar mažiau. Vakar naktį pabudau nuo žymiai stipresnių sąrėmių, kurie pradėjo sistemingai kartotis. Suvokiau, kad dar nelaikas... Bet ką gali žinot. Pasakiau Juozui, jis pradėjo kaip išprotėjęs man daryt nuskausminąmą masažą, na, žodžiu, pasimetė :D Yra požymių, kad jau tuoj - ir vaikas gerokai aprimęs, ir svoris krenta.... Bet dar mama neatskrido ir tašė nesukrauta, tai kad, dar negaliu gimdyt.

Kuo toliau, tuo daugiau galvoju apie patį gimdymą. Nebijau. Laukiu. Projektuoju įvairius scenarijus. Rašausi galvoj gimdymo planą. Prieš kelias dienas buvome seminare šia tema. Viską žinojau, jis daugiau buvo skirtas antrom pusėm arba gimdymo padėjėjams :) Juozas sukosi, malėsi kaip mažas vaikas. Negalėjo sukoncentruot dėmesio. Visgi, jaudinasi ir jis. O pilve visą laiką malėsi sūnelis. Ir jis matyt jau jaudinasi. Ir jam darbelio bus :)

Šiandienos gabaliukas:)


Seminarą vedė mano ginekologė. Dar kartą padėkojau Dievui už tai, kad ją man atsiuntė. Pradėjo seminarą burnodama ant šiuolaikinės medicinos. Horizantali padėtis gimdyme yra absoliučiai moteriai netinkanti. Sutrinka kraujo apytaka, moteris jaučia žymiai didesnį skausmą, vaikui yra sunkiau praeit jam skirtu keliu.... Tačiau, tai labai patogu gydytojam... Senais laikais moterys gimdydavo vertikaliai - tai yra teisingoji gimdymo padėtis, atitinkanti fizikinį žemės traukos dėsnį. Taigi, klinikoj, kurioje gimdysiu, viskas vyks vertikaliai, nebent man pačiai horizontali padėtis bus priimtimesnė. Labai nustebau, kad Lietuvoje gimdymo padeties negali pasirinkti. Gaila. Iš to seka plyšę kakleliai ir kitos negandos. Moteris yra absoliučiai praradus savo instinktus. Medicina 100 pocentų skatina mus jų ir nesužadinti. Kad ir ta pati epidūra. Ją renkiesi iš anksto, net nežinodama ar tau jos iš tiesų reikia. Aš žiūrėsiu pagal situaciją. Klinikoje daro nuskausminimą, kurį galima atlikti bet kurioje gimdymo stadijoje ir tai nesukelia visiškos nejautros (kas gali privesti iki cezario). Juk vaiko gimimas turi būt pats ryškiausias momentas moters gyvenime. Tai jos gamtinių instinktų pasireiškimo viršūnė. Tačiau realybė yra kitokia. Iš moters pagrindinį vaidmenį atėmė daktarai. Ir ji pasyvi ant stalo gulinti būtybė, kuriai net nėra duota galimybė įsiklausyti į savo prigimtį. Mano ginekologė tik už tai, kad moteris gimdymo metu įsiklausytų tik savęs ir rastų sau tinkamiausią pozą. Ir visiškai nesvarbu, prieš tai ji jau turėjo žinių ar ne. Gimdymo metu dažniausia įvyksta amnezija ir net jei esi praktikuojanti jogė, gali viską pamiršt. Ir tai nėra blogai. Taip tik atsiduodi sau ir virsmui.

Vertikalaus gimdymo (VG) pliusai: 
  • Visų pirma VG metu moteris nejaučia tokio didžiulio skausmo. Pati gamta-žemės trauka moteriai padeda gimdant.
  • Jo metu nėra tokio didelio gimdos spaudimo į didžiąsias kraujagysles. Nesutrinka moters kraujotaka ir dubens kaulai, gimdymo takai yra paslankesni. Vaikas nepatiria deguonies stygiaus ir kt traumų. 
  • Moteris netenka žymiai mažiau kraujo, nei horizantalioje padėtyje, ir ji yra pakankamai aktyvi viso gimdymo metu.
Ypatingo pasiruošimo vertikaliam gimdymui nėra. Žinoma, jogos žinios čia labai gal padėti. Palatoje reikia susikurti sau tinkamą aplinką - muziką, kamuolys, pagalvės. Kad kuo daugiau variantų turėtumėm paieškom. Buvo atvejis, kai gimdyvė paprašė išstumt iš palatos visus baldus, nes jai geriausia poza buvo intensyvus vaikščiojimas. Raskit save, išgirskit save. To linkiu ir sau. Įdomu, kaip visą teoriją pritaikysiu sau... Tuo momentu :)


pirmadienis, rugpjūčio 15, 2011

Fotografija 2

Keli patarimai iš Fotografo akies skyriaus Kadro dinamika.






Fotografija

Su Juozu visad kalbėdavom, kad prieš vaikui gimstant, būtinai reikia įsigyt gera fotiką. Fotikas jau yra kelis metus, tačiau daugiau į fotografiją pradėjau giltintis tik dabar. Noriu savo vaikui gražių foto, kad ir buitinės atrodytų šviesios, švelnios, kiekviena kaip profesionalaus fotografo daryta. Visgi labai gražu žiūrėt malonias akiai foto, kad ir tam pačiam facebooke. Žmonės primeta bet kokių foto... Aš suprantu, kad jų vaikas pats mylimiausias, pats gražiausias, bet šalia numesta nešvari paklodė ar rankšluostis estetikos neprideda.

Mano bandymai. Manau, tikrai labai sėkmingi pradedančiajam :) (Tiesa, fotkino Juozas, bet aš pasikoregavau)

Prieš



Po



Žinoma, tobulėt visada yra kur. Bet pradžiai pilnai užtenka youtube.
Man labai padėjo pakoreguot spalvas.

Pilnatis



Keisti jausmai ir mintys mane lanko. Tai visiška sumaištis ir pyktis, tai džiaugsmas, tai liūdesys, nesuprantamas kam ir kodėl. Gal tai pilnatis. Gal pradedu ruoštis permainoms.  Daug dar neatsakytų klausimų, bet akivaizdu, kad visus atsakymus jau gausiu po gimimo. Puikiai suprantu, kad dabar reikia nusiraminti ir laukti. Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau esu susijusi su savo mažyliu. Kiekvieną dieną jaučiu, kaip jis auga. Naktim visai neduoda miegot. Vis žaidžia. Atrodo, lyg jau jis būtų pasiruošęs ateiti. Bet man dar reikia laiko, kad susidėliočiau mintis... Man dabar dar būtų sunku gimdyt, nesijaučiu pasiruošus. Su Juozu irgi nebesusišneku. Ar aš kita kalba pradėjau kalbėt, ar jis nebegirdi. Praeita savaitė buvo sunki ir dėl to. Atrodo, kad visas pasaulis tapo neadekvatus. Nebežinau, ko noriu...

Vakar atidaviau duoklę savo "kolegoms", suorganizavau atsisveikinimo BBQ ir eilinį kartą įsitikinau, kad reikia keist darbą ir kad grįžt ten pat jau dabar nenoriu. Dirbu čia daugiau nei du metus, tačiau šiltų santykių nėra ir niekada nebus. Ne tie žmonės... Pavydas, pyktis, pletkai daugiau nieko. Niekada į tai per daug nekreipiau dėmesio, tačiau tokiais momentais, kaip šis, norėtusi tiesiog kitokio santykio. Na, ką norim, tą turim. Jų nepakeisi, nuo savęs reik pradėt. Tik tikrai žinau, kad čia padėtas taškas.


ketvirtadienis, rugpjūčio 11, 2011

Jo kambarėlis

Dar negavome lovytės. Bet šį tą jau turime :)

Kambarys atrodė taip.



Dabar :)







35 savaitės ir 5 dienos



Numatytoji gimdymo data Rugsėjo 10-oji. Liko mėnuo. Vakar vakare ilgai plaukiojau baseine. Jėgų dar turiu pakankamai. Tačiau, kai iš jo išlipau, pirmą kartą pajaučiau, koks jau sunkus mano kūnas. Beveik 59 kg. Penktadienį darėme ultragarsą, mano mažylio kūnelis šiek tiek virš 2,3 kg. Kiekvieną dieną jaučiu kaip stiprėja jo kauliukai. Kiekvieną dieną jo kūnelis tampa didesnis. Kiekvieną dieną vis nauji pojūčiai ir vis stipresnis ryšys su JUO. Aš tokia dėkinga, kad šis mažas sutverimas, kurio dar net gerai nepažįstu, mano gyvenimui suteikė tiek daug prasmės ir džiaugsmo. Gyvenime nesu buvus tokia rami ir toookia laiminga. Savo džiaugsmu norisi apdalinti visą pasaulį. Nebeliko problemų, nebeliko "blogų" žmonių, visiškai nebeliko negatyvo.

Negaliu patikėti, kad laikas taip greit praėjo. Būna momentų, kai atrodo, kad jau pagimdysiu. Būna, kad atrodo, dar galėčiau lauktis ir lauktis. Bet kuriuo atveju, darbe jau labai sunku. Nėra koncentracijos ir jėgų. Norisi visą laiką skirti sau ir gimdymo pasiruošimui...

antradienis, rugpjūčio 02, 2011

34 savaitės ir 5 dienos

Kažkoks disbalansas manyje. Visa prieš tai buvusi harmonija kažkur dingo. Žinau, kad ją galiu laba greit susigrąžinti, bet nenoriu. Pavargau dirbti. Noriu ramybės. Jau noriu būt namie. Noriu jau kaupt jėgas, o ne jas eikvot.

Žinau, kad neturiu teisės taip jaustis. Juk viską jaučia ir mano stebuklėlis.




Laisvai minutei, patiko paskaita  Kaip pagimdyti bei uzauginti dieviska vaikeli.