Visgi supratau, kad buvimas namie man kol kas ne į naudą. Pradeda imt depresijos, slogios nuotaikos. Nors, žinoma, ir dirbt nesinori. Taip gera, per pietus nuvažiavau prie jūros, suvalgiau porciją ledų, pakvėpavau jūros oru. Grįžau į gyvenimą:)
Štai, pagaliau vakar išsiruošiau eit i jogą. Kaip fainiai praleidau laiką. Prisiminiau, kaip joga mane teigiamai veikia. Vėl pradėsiu treniruotis rytais. Taip faina, atsikeli, dar tylu ramu. Saulė kyla. Po tokių užsiėmimų ir atsiranda vaikai, kai nuramini sielą ir kūną.
Jogoj pasijaučiau labai jauna, nes mamytės gerokai vyresnės ir didesnės. Nors mūsų visų neštumo trukmė ta pati, bet jau jos kažkokios labai pilvotos. Man nėštumas, tai visiška sekta. Nebeįdomios jokios kitos kalbos apart kada gimdysi, kokia trukmė, kaip ten viskas po gimdymo, kokius užsiėmimus lankai neščiom. Tokios kalbos kaip "vakar gerai pašėlom klube" išvis neaktualios, neidomios. Smegenys tiesiog blokuoja. Tai ir yra didžiausia mano ir vyro problema. Neturime čia draugų, su kuriais turėtumėm bendrų interesų. Neįsivaizduoju, ką darysime, kai gims vaikelis... Liūdna, dėl šito labai. Ypač man. Vyras nelabai mane supranta. Vis siūlo savo "draugų" kompaniją, bet visiškai nesupranta, kad aš jau kitam levely, vargina mane tos kvailos kalbos. Labai tikiuosi, kad atsiras naujų žmonių su vaikučiais :) Ir siunčiu pozityvias mintis tą linkme.
Dar supratau, kad labai gerai prieš gimstant abiem tėveliam nueiti į paruošiamuosius kursus. Nes mano vyras prisiskaitęs visokių idiotiškų forumų(tokių kaip supermama), kuriais labai tiki, ir pradeda kreipt dėmesį į tai, kas yra absoliučiai nereikšminga. Šian ryte tai išvis apšalau. Sako (profesorius), Agnute, žinok tau gali pradėt skaudėt pilvo apačią, nes pradeda tempti raiščius, sakau, rimtai?geras?nežinojau? .... Kai nesi nėščias, nelabai gali tai suprast... Tai viską paskausta laiks nuo laiko, tai normalu ir nereikia, manau, į tai kreipt dėmesio. Tai vietoj to, kad jis padarytų kokį masažiuką vakare, kiša savo absurdiškus patarimus. Juk ne viską jam pasakoji, ne viską sakai, ne viską jam būtina žinot. Tai va kursai manau išspręstų daug jam kylančių klausimų. Aišku, jis nori tik gero, bet kai hormonai sukilę (ko jis taip pat nesuvokia) kartais sunku susilaikyt be grubių komentarų.
Šian prasidėjo 19 savaitė, laikas taip lekia. Jau beveik pusė... Svarbiausia, kad to nuostabaus įvykio nei atidėsi, nei nukelsi, nei atkelsi. Tik jis vienas žino, kada tiksliai ateis į pasaulį. O dar iki to laiko tiek visko reikia padaryt... Vaje........ Po kelių savaičių eisime daryti ultragarso. Sužinosime lytį. Nuo tada pradėsime ruošti kambarį, pirkti drabužėlius ir visa kita... Ir baisu, ir džiugu.. Naujas žmogutis mūsų gyvenime. Su kuriuo reiks susipažint, jį auklėt, juo džiaugtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą