Po atostogų

Po penkių dienelių atostogų vėl darbelis...Prisikeliavom, prisivaikščiojom, prisivalgėm skaniausių pasaulyje vaflių per tas dieneles. Vyras priaugo, na, o man priklauso :) Pykstu ant jo, kad nesusireguliuoja mitybos, o gal šiaip hormonai siaučia. Matyt, kad hormonai .. Labai jau laukiu penktadienio, nes eisime daryti ultragarsą. Labai jau noriu sužinot, ką turėsime. Sapnuoju berniuką, bet visi aplink kalba apie mergytę. Nuojauta tyli.
Pirmas darbukas sužinojus lytį, susidaryt sąrašiuką, ko reikia, ko nelabai, ko išvis nereikia :) Bijau, kad su mano šaltu protu, vaikas liks be kelnių :D

O štai ir mūsų pilvukas, 19 savaičių :)

Grįžimas

Visgi supratau, kad buvimas namie man kol kas ne į naudą. Pradeda imt depresijos, slogios nuotaikos. Nors, žinoma, ir dirbt nesinori. Taip gera, per pietus nuvažiavau prie jūros, suvalgiau porciją ledų, pakvėpavau jūros oru. Grįžau į gyvenimą:)
Štai, pagaliau vakar išsiruošiau eit i jogą. Kaip fainiai praleidau laiką. Prisiminiau, kaip joga mane teigiamai veikia. Vėl pradėsiu treniruotis rytais. Taip faina, atsikeli, dar tylu ramu. Saulė kyla. Po tokių užsiėmimų ir atsiranda vaikai, kai nuramini sielą ir kūną.
Jogoj pasijaučiau labai jauna, nes mamytės gerokai vyresnės ir didesnės. Nors mūsų visų neštumo trukmė ta pati, bet jau jos kažkokios labai pilvotos. Man nėštumas, tai visiška sekta. Nebeįdomios jokios kitos kalbos apart kada gimdysi, kokia trukmė, kaip ten viskas po gimdymo, kokius užsiėmimus lankai neščiom. Tokios kalbos kaip "vakar gerai pašėlom klube" išvis neaktualios, neidomios. Smegenys tiesiog blokuoja. Tai ir yra didžiausia mano ir vyro problema. Neturime čia draugų, su kuriais turėtumėm bendrų interesų. Neįsivaizduoju, ką darysime, kai gims vaikelis... Liūdna, dėl šito labai. Ypač man. Vyras nelabai mane supranta. Vis siūlo savo "draugų" kompaniją, bet visiškai nesupranta, kad aš jau kitam levely, vargina mane tos kvailos kalbos. Labai tikiuosi, kad atsiras naujų žmonių su vaikučiais :) Ir siunčiu pozityvias mintis tą linkme.
Dar supratau, kad labai gerai prieš gimstant abiem tėveliam nueiti į paruošiamuosius kursus. Nes mano vyras prisiskaitęs visokių idiotiškų forumų(tokių kaip supermama), kuriais labai tiki, ir pradeda kreipt dėmesį į tai, kas yra absoliučiai nereikšminga. Šian ryte tai išvis apšalau. Sako (profesorius), Agnute, žinok tau gali pradėt skaudėt pilvo apačią, nes pradeda tempti raiščius, sakau, rimtai?geras?nežinojau? .... Kai nesi nėščias, nelabai gali tai suprast... Tai viską paskausta laiks nuo laiko, tai normalu ir nereikia, manau, į tai kreipt dėmesio. Tai vietoj to, kad jis padarytų kokį masažiuką vakare, kiša savo absurdiškus patarimus. Juk ne viską jam pasakoji, ne viską sakai, ne viską jam būtina žinot. Tai va kursai manau išspręstų daug jam kylančių klausimų. Aišku, jis nori tik gero, bet kai hormonai sukilę (ko jis taip pat nesuvokia) kartais sunku susilaikyt be grubių komentarų.
Šian prasidėjo 19 savaitė, laikas taip lekia. Jau beveik pusė... Svarbiausia, kad to nuostabaus įvykio nei atidėsi, nei nukelsi, nei atkelsi. Tik jis vienas žino, kada tiksliai ateis į pasaulį. O dar iki to laiko tiek visko reikia padaryt... Vaje........ Po kelių savaičių eisime daryti ultragarso. Sužinosime lytį. Nuo tada pradėsime ruošti kambarį, pirkti drabužėlius ir visa kita... Ir baisu, ir džiugu.. Naujas žmogutis mūsų gyvenime. Su kuriuo reiks susipažint, jį auklėt, juo džiaugtis.

Dienos namie.......

Greičiausiai vestuvių stresas padarė savo ir aš šiek tiek apsirgau. Arba organizmui reikia poilsio po maratono. Kas žino.. Antrą dieną esu namie tik su savim. Absoliučiai ilsiuosi, nekyla rankos tvarkyti spintos, kuri po kelionės visiškai suversta. O dar ir naujų drabužėlių joje atsirado, nes pilvukas reikalauja vis daugiau erdvės :)
Pradedu suprast, kad būtinai reikia pradėt daugiau judėt, nes raumenys nepasiruošę didesniam svoriui. Tikiuosi, prisiversiu nueit i mamų jogą. Jau vieną užsiėmimą praleidau ..Vyras ir į baseiną kalbina vaikščiot, bet nesu tikra, kad senasis maudymosi kostiumėlis tiks...

Kažkokios keistos nuotaikos užėjusios dėl ateities.. Bandau kovoti su jom, net rašyt nesinori..

Stebuklingas jausmas

Pagaliau vakar išsistudijavau iki galo, ką ir kaip reikia valgyt ir pasidariau išvadą, kad valgau labai tinkamai. Žinoma, nežiūrint į tai, kad nevalgau mėsos ir žuvies... Na, bet valgau riešutus. Kol tų medžiagų netrūksta, nesuksiu sau galvos..
Šiandien ryte išgyvenau naują neįprastą jausmą, kuris mane (jau taip supratau) lydės dar kurį laiką.. Pajutau vaikelį savyje. Jausmas labai neįprastas. Iš pradžių galvojau, kad organai juda na, ar dujos vaikšto... Bet galų gale "daėjo", kad čia leliukas. Nieko nesakant griebiau vyro ranką, padėjau ant pilvo. Tas tyli, nieko nesako. Sakau, ar jauti, sako, jaučiu.. Galvojo, kad pulsas... Nu koks pulsas taip daužytųsi! Abu pilni laimės ir naujo patirimo atsikėlėm pusryčiauti. Bet mažylis vis nerimo. Vartaliojosi, sukinėjosi. Nejaugi bus toks aktyvus kaip tėvelis.....Visą dieną gaunu iš vyro meiles kupinas žinutes.. Tikiuosi, tai tęsis amžinai!

Mes- vaikščiojantys stebuklai

Vakar vakare pagimdė draugė mažytę mergytę. 2,5 kg... aš taip pat gimiau tokia mažiukė. Man dar iki to džiaugsmelio teks luktelt. Vis dažniau ir dažniau prisimenu, kad laukiuosi. Pivelis auga kaip ant mielių. Kiekvieną dieną jaučiuosi padidėjus. Nors drabužėliai dar tinka senieji. Tuoj pat aštuoniolikta savaitė. Manau, reikia pradėt fotkint pilvuką, nes prasideda patys smagumai :)
Vakar išgirdus apie mergytės gimimą bandžiau įsivaizduoti kaip draugė jaučiasi,  kai pirmą kartą pamatė savo vaikelį... Tai taip mistiška ir stebuklinga. O žmonės sako, kad stebuklų nebūna. Pasirodo būna. Mes tie stebuklai!
Vis dar neprisėdu pilnai susireguliuot mitybos. O tai reikia staigiai daryt, nes apetitas pradėjo didėt. Šian ryte vyras padarė kelis sumuštinius, sakau, tu juokauji? Sako, tau ką neužteks, sakau, nu ne :) Pasisveriau, jau 51 kg. +3 kg per dvi savaites.... Oho galvoju.. mamule... Bet juk dietos nesilaikysi. Viskas natūralu. Bet kuriuo atveju, giliai pasamonėj svorio augimas gąsdina. Kyla įvairių minčių, sunku priimti besipučiantį kūną. Bet vis prisimenu, jog visa tai natūralu. Natūralu!  Ir laikina..

Pradžia

Sveiki :)
Mano gyvenime prasidėjo naujas etapas. Žmonos etapas. Iki šiol gyvenau ramiai tik sau. Galvojau tik apie save ir (nuoširdžiai) kartais apie savo antrąją pusę. Tačiau po žodžių "skelbiu jus vyru ir žmona" kažkas pasikeitė. Visada galvojau, kad tas antspaudas ar ružavos spalvos santuokos liudijimas nieko gyvenime nekeičia. Labai klydau. Keičia. Ir labai daug. Esu nebeviena. Esu atsakinga ir už jį, už jo gerovę, už mūsų gerus santykius, už jo mitybą ir sveikatą. O dieve, o dar ir laukiuosi. Tai staiga tapau atsakinga dar už du žmones!!!!! Kaip būti gera žmona ir mama? Kaip neprodaryt neištaisomų klaidų? Kaip būt tobula?!!!!! Manau, šie klausimai kyla kiekvienai.... Prisipirkau įvairių knygų, žurnalų. Bandysiu sau atsakyt į šiuos klausimus. Šį blogą rašau sau, kad nepamirščiau lietuvių kalbos ir prisiminčiau, kaip jaučiausi šiuo gyvenimo momentu...