Mano nuojauta pasitvirtino šimtu procentų. Kaip ir planavau, pagimdžiau savo nuostabiausią vaikelį Rugpjūčio 28 dieną.
Noriu kuo greičiau parašyt, nes jau pradedu pamiršt. Skaičiau, kad moters organizmas išskiria gimdymo užmiršimo hormonus, kad vėl norėtų turėt vaikų. O ir šiaip, mintys, gyvenimas jau visai kitur....
Iš tiesų viskas buvo labai smagu. Šeštadienį pirmą valandą nuvažiavau į kliniką, nes jau penktadienį kaklelis buvo atsivėręs 1 cm ir gydytojas pranešė, kad mes visai šalia. Apžiūrėjo, tačiau viskas buvo kaip buvę. Gimdymo nesimatė. Pamatavo vaiko tonusą ir vat tuo metu pradėjau jaust stipresnes bangeles. Niekam nieko nesakiau ir išlėkėm su Juozu ir mama į kalnus. Labai norėjau mamai parodyt kalnų krioklį ir nenorėjau griaut planų. Bevaiuojant pradėjau skaičiuot dažnį ir suvokiau, kad stebuklas šalia. Iki krioklio veda statūs laipteliai... Be problemų jais prasiėjau ir nusileidus paskelbiau žinia saviškiam. Nežinau, kodėl taip norėjau prie to krioklio, bet ten tikrai ypatinga vieta. Tiek gyvybiškai svarbios energetikos - akmenys, vanduo....Žinoma, visi į paniką, o aš rami. Pasiūliau dar nuvažiuot išgert kavos į gretą esantį miestelį.
Tuo metu įėjau visiškai į save, savo pojūčius. Ruošiausi. Kalnai buvo ta vieta, kuri man suteikė tiek jėgų ir energijos... Taigi, paskambinau į kliniką ir pranešiau, kad atvažiuoju.
Paraleliai dar viena trumpa istorija. Kai pirmą kartą atėjau į jogą, ten susipažinau su neštuke Liucija. Jos data buvo 09/09. Mano 10/09. Kažkaip per visą laiką labai susibičiuliavome. Kartu pradėjome leist laiką. Jos vyras vis pajuokaudavo, kad nesugalvotumėm gimdyt tuo pačiu laiku. Tai matyt irgi buvo jo nuojauta :D Prieš išvažiuojant iš klinikos į kalnus, palikau Liuciją gimdyt. Dar palinkėjau jai sėkmės ir pasidžiaugiau, kad jau greit pamatys savo stebuklą :D Reziumė, aš pagimdžiau pirma, ji po keturių valandų.
Taigi, grįžome į kliniką ir prasidėjo smagumai :):):) Banga po bangos. Banga po bangos. Mano geriausi draugai buvo raudonas kamuolys ir Juozas. Šalia nuolat stebėjau mano skausmą siurbiantčias mamos akis.
Bangavo man nuo kažkur 4 valandų dienos iki pusės 9 ryto. Vienu metu jau buvau pavargus nuo skausmo, suleido kažkokių nuskausminamųjų nošpos pagrindu. Tai kelias valandas turėjau poilsį, kol baigė veikt. Bet matyt gydytojai neapskaičiavo dozės. Apsinuodijau. Prisidėjo nuolatinis galvos skausmas ir vėmimas. Šiaip taip tai praėjo. Skausmas nenupasakojimas. Atrodo, kad neriesi iš odos, keiti būvį. Bandžiau kuo labiau atsipalaiduot ir su tuo susigyvent. Juozas masažavo net neprašomas, pats žinojo kada. Esu jam begalo dėkinga. Ir klausimas, vyrams gimdyme ne ar taip yra absoliučiai niekinis. TAIP TAIP TAIP. Taigi, paryčiais pajučiau kitokios kilmės bangas. Stumimas... Kiekvienai gimdžiusiai moteriai reikia pastatyt paminklą. Tuo metu susipina tiek daug instinktų ir savisaugos, ir giminės pratęsimo ir dar daug daug įvairių. Tik kažkurį momentą pajutau, kad tai reikia padaryt DABAR. Ir staiga pamačiau savo kruopių gulintį visą besiraitantį ant gimdymo stalo. Rašau ir šiurpuliukai bėga. Adrenalinas, džiaugsmas, liūdesys, sumišimas ir dar daug jausmų, kurių neįmanoma nupasakot. Viskas gerai, jis sveikas. Rankytės, kojytės, akytės - viskas vietoj. 10 balų. Gimė 09.25 ryte. Aš mama. Juozas verkia, mama verkia, aš visa drebu, negaliu nulaikyt vaiko. Bučiuoju bučiuoju bučiuoju. Ir tą momentą viskas nusibrežė, skausmas? Koks skausmas :) Nuovargis, koks dar nuovargis :) Tiesa, buvo apsivijusi virkštelė aplink kakliuką, taigi vaiko iškart į palatą negavau. Numigau keletą valandų. Prabudus nesuvokiau kas vyksta. Pilvo nebėra. Tuomet atėjo mintis - viskas. Viskas baigta. Viskas prasideda. Atnešė mano stebuklą. Prisiglaudė. Paėmė krūtį. Tuo momentu ir atėjo supratimas, kad tai mano kraujas, kūnas. Dieve, kokia aš laiminga. Dabar berašant vis pasisuku į jį, pasidžiaugiu savo vaiku :) O jo kūnelio kvapas........... Dar tiek visko visko norisi papasakot, daug jau ir pamiršau, ką norėjau pasakyt, nes mano mintys jau ne čia.........
